Your browser does not support Javascript, in order to see this website. Please turn it on.

Projekto prielaidos

Lietuvos Respublika, su nepriklausomybe paveldėjusi Ignalinos AE, pateko į branduolinės energetikos valstybių „klubą“. Valstybėje buvo sukurta branduolinei elektrinei eksploatuoti reikalinga infrastruktūra –branduolinės ir radiacinės saugos priežiūros institucijos, teisinė bazė, specialistų rengimo sistema, susiformavo šią pramonės sritį aptarnaujančių rangovinių įmonių ratas. Ignalinos AE pagamindavo daugiau nei 70proc. nuo visos šalyje pagaminamos elektros energijos (Lietuva buvo pirmoje vietoje pasaulyje pagal BE pagaminamą elektros energijos dalį) ir buvo elektros energiją eksportuojanti valstybė.

Ignalinos AE buvo pirmoji iš RBKM tipo elektrinių, kuriai buvo atliktas vakarietiškus standartus atitinkantis saugos analizės įvertinimas, daug investuota į jos saugos didinimo priemones. Tačiau nepaisant to Ignalinos AE visuomenės ir ES politikų akyse buvo „Černobylio tipo“ branduolinė elektrinė. Lietuvos Respublikai derantis dėl stojimo į Europos Sąjungą vienas iš reikalavimų buvo nutraukti jos eksploatavimą. 1-as IAE reaktorius buvo sustabdytas 2004m. gruodžio 31d., 2-as 2009m. gruodžio 31d. Lietuvos elektros energetikos balansas pasikeitė iš esmės.

Sustabdžius IAE, Lietuva tapo labiausiai nuo energijos importo priklausoma šalimi ES - turėjo importuoti daugiau kaip 60proc. elektros ir 80proc. visų jai reikalingų energijos išteklių. Nesat kitų techninių galimybių tiek Lietuva, tiek kitos Baltijos šalys didžiąją dalį energijos išteklių importavo iš vienos šalies - Rusijos. Vienintelė Baltijos šalių jungtis su vakarų elektros energetikos sistema tuo metu buvo Estijos 350 MW galingumo jungtis su Suomija (EstLink-1).

Elektrinės, kurios stabiliai gamina energiją ilgą laiką ir gali prisitaikyti prie vartojimo poreikių yra elektros energetikos sistemos pagrindas. Lietuvoje pasirinkimas tokiai bazinei ir valdomai energijos gamybai nebuvo platus:

  • tai šiluminės elektrinės (kūrenamos pagrinde dujomis, mazutu arba anglimi), tačiau išlieka priklausomybė nuo kuro teikimo galimybių ir itin didelis jautrumas kuro bei CO2 kainai. Elektros energijos gamyba termofikacinėse elektrinėse racionali tik šildymo sezono metu;

  • Hidroelektrinės būtų labai geras pasirinkimas, tačiau Lietuvoje šis potencialas labai mažas ir galėtų pagaminti labai mažą dalį nuo reikiamo kiekio (Kruonio HAE yra atskiras atvejis, kadangi tam kad gaminti elektros energiją ji pirma turi sunaudoti dar didesnį jos kiekį viršutinio rezervuaro užpildymui);

  • branduolinė elektrinė – įvertinant projekto mastus, kaštus ir sudėtingumą toks variantas mažoje šalyje atrodytų mažai tikėtinas, tačiau Ignalinos AE dėka sukaupto potencialo tokia galimybė atrodė tikėtina. Elektros energijos gamyba BE pasižymi ilgalaikiu stabilumu, branduolinio kuro rinka yra pasaulinė, nėra CO2 taršos ir su tuo susijusių mokesčių.

Lietuvos Respublikos Seimas jau 2002m. Nacionalinėje energetikos strategijoje numatė, kad Lietuvos energetikos sektoriaus plėtros strategija yra pagrįsta tęstinumu ir saugios branduolinės energetikos vystymu. 2006 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai pasirašė deklaraciją dėl elektros energijos tiekimo Baltijos šalyse saugumo ir bendros Europos energijos politikos bei komunikatą inter alia dėl Baltijos šalių energijos strategijos ir naujos atominės elektrinės statybų Lietuvoje. Ši deklaracija davė pradžią regioniniam Visagino BE projektui. Baltijos šalių politiniai lyderiai įžvelgė, kad Investicija į branduolinę energetiką yra pranašesnė už išteklių importu grįstą energetiką, nes:

  • Užtikrina energetinį saugumą;

  • Investicija į aukštąsias technologijas ir aukštos pridėtinės vertės gamybą;

  • Ženklai prisideda prie įsipareigojimų mažinti anglies dvideginio išmetimus įgyvendinimo;

  • Galimybė racionaliai panaudoti esamą infrastruktūrą;

  • Kuriamos naujos ir gerai apmokamos darbo vietos - itin ženkli teigiama įtaka regiono ekonomikai ir socialinei aplinkai.

Šiuo metu vyksta Baltijos šalių energijos rinkos sujungimo su Europos energetikos sistema darbai, pradėti kai 2009 m. Baltijos, Skandinavijos šalys, Lenkija ir Vokietija pasirašė susitarimo memorandumą dėl Baltijos jūros šalių energijos rinkos jungčių plano (angl. Baltic Energy Market Interconnection Plan, BEMIP) įgyvendinimo. Įgyvendinant šį planą tiesiamos jungtys tarp Lietuvos ir Švedijos („NordBalt“) ir tarp Lietuvos bei Lenkijos („LitPol Link“), nutiesta jungtis tarp Estijos ir Suomijos („Estlink-2“).  Lietuvai įgyvendinus SGD terminalo projektą ir smarkiai išaugus biokurą naudojančių katilinių pajėgumams energetinės nepriklausomybės ir rinkų integravimo situacija 2015m. atrodo visai kitaip nei tuo metu, kai buvo pradėtas vystyti Visagino BE projektas. Alternatyvūs kuro ir elektros energija tiekimo šaltiniai yra arba netrukus bus prieinami. Tačiau energijos kainų klausimas tebėra ir visada išliks aktualus – dėl mažos elektros energijos kainos importas kol kas išlieka patraukliausia alternatyva ir joks naujas elektros generatorius nėra pajėgus konkuruoti negaudamas paramos (kokia forma ji bebūtų teikiama). Bet esami „pigūs“ elektros energijos generavimo pajėgumai kaimyninėse šalyse nėra amžini, elektros energijos poreikiai auga, klimato kaitos klausimai tebėra aktualūs. Energetikos projektų įgyvendinimas trunka ne vienerius metus, todėl sprendimai dėl energetikos vystymo krypties turi būti daromi žvelgiant į dešimtmečio perspektyvas, o ne vien tik į šios dienos situaciją.