Your browser does not support Javascript, in order to see this website. Please turn it on.

Mitai ir realybė apie branduolinę energetiką

Branduolinės energetikos sauga ir įtaka aplinkai

Branduolinės energetikos ekonomika

Radioaktyviųjų atliekų problema

Gandų psichologija

 

Branduolinės energetikos sauga ir įtaka aplinkai

Mitas: ? Branduolinės jėgainės išskiria dujas, kurios gali sukelti šiltnamio efektą, jų veikla yra žalinga aplinkai.

Faktai: ! Atlikti CO2 tyrimai parodė, jog branduolinė jėgainė išskiria žymiai mažiau CO2 dujų į aplinką nei kūrenamos anglimi elektrinės. Branduolinių jėgainių išskiriamų dujų kiekis prilygsta atsinaujinančių šaltinių t.y. hidroelektrinių, geoterminių ir vėjo jėgainių išskiriamam CO2 kiekiui. Šiuo atžvilgiu branduolinė elektrinė pranašesnė net už saulės energijos ir biomasės elektrines. Taigi, branduolinės jėgainės padeda spręsti šiltnamio efekto problemą.

Mitas: ? Branduolinių jėgainių veikla sukelia vėžį, kenkia sveikatai.

Faktai: ! Įrodyta, jog branduolinių jėgainių darbuotojų mirtingumas nuo vėžio yra 35 proc. mažesnis nei kitų gyventojų. Apšvitos dozę žmonės gauna įvairių sveikatos patikrinimų metu, skrisdami lėktuvais, iš įvairių gamtinių šaltinių. Be to, tyrimais nustatyta, kad elektrinių, naudojančių iškastinį kurą, poveikis žmonių mirtingumui ir sveikatai yra nemažas.

Branduolinės energetikos ekonomika

Mitas: ? Branduolinė energetika - neperspektyvi, jos atsisako išsivysčiusios valstybės.

Faktai: ! Nors Vokietija nusprendė iki 2022 m. uždaryti visas šalyje veikiančias AE, tačiau jų neatsisako Prancūzija, Didžioji Britanija, Suomija, Švedija, JAV, Kinija ir kt. Pasak specialistų, Vokietijos atsinaujinantys šaltiniai, priklausantys nuo gamtos užgaidų, nekompensuos elektros energijos trūkumo, todėl didės jos priklausomybė nuo tiekiamų iš Rusijos dujų ir elektros importo iš Čekijos ir Prancūzijos. Neišvengiamai didės ir elektros energijos kainos. Be to, Vokietija importuos elektrą iš kaimyninių šalių, kuriose elektra gaminama atominėse elektrinėse.

Mitas: ? Lietuva naujos AE statybai neturi pinigų

Faktai: ! Visagino AE statyba yra ne tik Lietuvos, bet ir Estijos ir Latvijos projektas, kurį palaiko Europos Sąjunga. Į šį projektą investuos visi projekto dalyviai, vėliau proporcingai investicijoms gausiantys elektros energiją. Be to, Lietuva turi infrastruktūrą, būtiną branduolinės energetikos plėtrai - AE statybos aikštelę, elektros linijas, branduolinės saugos reguliatorių (VATESI), radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūrą (RATA), radiacinės saugos centrą (RSC), specialistus rengiančius universitetus (KTU, VU) ir kt.

Mitas: ? Energetikos ateitis - atsinaujinantieji energijos šaltiniai 

Faktai: ! Atsinaujinantys šaltiniai tėra tik viena dalis visų šalies energijos šaltinių krepšelio. Hidroenergija, vėjas, saulė, biomasė, geoterminė energija, atliekų deginimas ir kt. turi būti vystoma, tačiau tai nėra panacėja, nes elektra iš atsinaujinančių šaltinių yra labai brangi. Ir svarbiausia - atsinaujinantys energijos šaltiniai nepajėgs tapti baziniais, t.y. esant pastoviai apkrovai ilgą laiką gaminti elektros energiją, o tai būtina, kad visa šalies energetikos sistema veiktų stabiliai ir ekonomiškai.

Mitas: ? Branduolinį kurą kaip ir dujas pirksime toje pačioje Rusijoje

Faktai: ! Rusija turi 9 proc. urano rūdos atsargų. Didžiausi urano žaliavos tiekėjai yra Australija, Kazachstanas ir Kanada, jie sudaro 60 proc. pasaulyje išgaunamo urano žaliavos kiekio. Be to, Australija ir Kanada disponuoja ir didžiausiais pigiausios urano žaliavos resursais. Šiuo metu pasaulio rinkoms uraną teikia daugiau kaip 15 valstybių ir tai, kad yra iš ko rinktis perkant branduolinį kurą, yra dar vienas branduolinės energetikos privalumas.

Radioaktyviųjų atliekų problema

Mitas: ? Nėra kur saugoti radioaktyviųjų atliekų.

Faktai: ! Branduolinė energetika šiuo metu yra bene vienintelė pramonės sritis, kuri pilnai atsako už savo atliekų sutvarkymą. Joms saugoti yra sukurti saugūs būdai, priemonės ir įranga. Vidutinio ir mažo aktyvumo atliekų saugyklas yra įsirengę nemažai valstybių, pvz. Švedija ir Suomija. Požeminės laboratorijos, kuriose tiriamas aplinkos poveikis palaidotam panaudotam branduoliniam kurui bei labai radioaktyvioms atliekoms, įrengtos Belgijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV, Švedijoje ir kitur.   

 

Mitas: ? Radiaktyviosios atliekos negali būti saugiai transportuojamos.

Faktai: ! Radioaktyviosioms atliekoms gabenti yra naudojami specialiai suprojektuoti ir pagaminti transporto konteineriai, kurie lieka nepažeisti net nukritę iš kelių dešimčių metrų aukščio, paveikti valandos gaisro, 8 valandom panardinti giliai po vandeniu. Žinoma, transportuojant radioaktyviąsias atliekas griežtai laikomasi numatytų radiacinės ir fizinės saugos priemonių, jų gabenimui specialiai pasirenkamas atitinkamas maršrutas.

Gandų psichologija

Gandai ir saugumas

Paradoksalu, tačiau XXI amžiuje mus supa ne tik naujausi mokslo ir technologijų stebuklai, bet ir daugybė visiškai nemoksliškų teorijų bei gandų, kuriais esame linkę tikėti. Ir jų daugėja. Mokslo sklaida leidžia gandų ir sąmokslo teorijų kūrėjams gana lengvai imituoti moksliškumą. Juolab, kad mokslo pasaulyje yra daug abejotinų ar klaidingų teorijų bei hipotezių. Kai kurioms iš jų trūksta faktų ar įrodymų. Žmonės tokiais atvejais dažnai pasirenka, kuo nori tikėti, ir atmeta savo tikėjimui prieštaraujančius faktus. Tokia mūsų prigimtis, kuriai, laimė, vis didesnę įtaką daro išsilavinimas ir mokslo metodu pagrįstas pasaulio pažinimas.

Gandai sklinda itin lengvai. Juo labiau, kad informaciją šiais laikais paskleisti galima žaibiškai. Prie to, aišku, prisideda tai, kad visuomenės evoliucija, moralės bei etikos normos atsilieka nuo sparčios mokslo pažangos. Genetiškai modifikuoti organizmai, klonavimas, branduolinė energetika arba nanotechnologijos – ar jos yra saugios ir ar jas kuria bei naudoja atsakingi žmonės? Tokie klausimai juk negali nejaudinti. Visuomenė yra įjautrinta, jai trūksta išsamios informacijos apie daugybę technologinių naujovių ir jų galimas pasekmes. Mokslinio visuomenės švietimo sistema nėra pakankamai efektyvi. Netgi televizijoje vyrauja laidos apie vaiduoklius bei astrologiją... Nenuostabu, kad netgi išsilavinusiam šiuolaikiniam žmogui kartais sunku atskirti mokslo faktą ar mokslinę teoriją nuo pseudomokslo arba eilinės sąmokslo teorijos.

Tad ką daryti, kaip atsispirti gandams, galintiems sukelti paniką? Savo naujoje knygoje „Ginčytinos žinios“ („Counterknowledge“) Damianas Thompsonas rašo, kad internetas paspartino pseudomokslo ir gandų sklaidą pasaulyje. Tačiau gandams atsispirti įmanoma, suteikiant žmonėms kuo daugiau informacijos ir nurodant kelius, kaip ją surasti, nes technologijos leidžia mums greitai patikrinti faktus, sužinoti tiesą.

Be abejo, pats geriausias ginklas prieš gandus, paniką ir klaidinančią arba apgaulingą informaciją – jūsų sveikas protas, kurį lavinti tas pats internetas suteikia itin daug galimybių.

Kelis paprastus metodus, padedančius atskirti pelus nuo grūdų, jums siūlo psichologas Olegas Lapinas.

Eksperto komentaras apie gandų plitimą

Olegas Lapinas, psichologas

Kodėl gandai tokie gajūs?

O. Lapinas: Su gandais žengiame taip, kaip su daina. Tai yra, sparčiau. Kol išsiaiškinsi, kas iš tikro vyksta, galima galvą nusisukti. Gandas iš karto duoda paprastą atsakymą. Dažniausiai atsakymas susiveda į tai, kad kažkas yra kažkam naudinga ir jo tikslas egoistiškas. Pavyzdžiui, populiarūs gandai, kuriuos galima apibūdinti sakiniu „jie galvoja tik apie pinigus“. Nesvarbu, ar tai būtų energetikai, ar farmacijos kompanijos. Jie nori mums pakenkti, žiūrėdami tik savo naudos. Tada kiti, tarkim, ekologiniai aspektai atsiduria antrajame plane. Toks supaprastintas vaizdas palengvina mūsų žygį per gyvenimą.

Ar potraukis tikėti gandais yra stereotipinis, susiformavęs visų mūsų smegenyse?

O. Lapinas: Tai glūdi mūsų smegenyse. Gandų formavimosi procesas vadinamas „ištrynimu“. Mes mėgstame ištrinti sudėtingą informaciją. Jeigu jūs, pavyzdžiui, dalyvavote sudėtinguose mokymuose ir jūsų paklaus, ką ten veikėte, jūs atsakysite: „Mus mokė suploti rankomis, kad sektųsi“. Visa kita išsitrina. Maždaug 30% informacijos dingsta. Taigi mūsų smegenys ištrina informaciją, kuri paaiškina kitus atominės energetikos aspektus. Ištrinama informacija ne apie pavojų, bet apie priemones, kurios neleidžia įvykti avarijai.

Gandai neretai paleidžiami sąmoningai. Kokie psichologiniai metodai taikomi?

O. Lapinas: Tokių metodų iš tiesų yra. Gandą lydi tam tikri žymikliai. Pavyzdžiui, gando žymikliai yra posakiai „Nežinau, ar tai yra tiesa…“, „Už kiek pirkau, už tiek ir parduodu“, „Pats tuo netikiu, bet kalba…“. Dar gudresnis žymiklis yra paneigimas. Įsivaizduokite straipsnį dienraštyje, kuris prasideda žodžiais: „Gaisrininkas neigia padegęs savo vaiką“. Tai ir yra informacija, kuri lieka mūsų galvose. Būtent taip pat veikia ir konstrukcijos „nesakau, kad…“ arba „neprisipažįsta, kad…“

Ar tai universalūs metodai?

O. Lapinas: Manau, kad universalūs, o Lietuvai dar būdinga tam tikra kultūrinė korekcija. Lietuvoje žmonės orientuojasi labiau į problemą, o ne į jos sprendimą. Tarkime, jeigu paimtume grupelę norvegų ir grupelę lietuvių ir pasakytume jiems, kad atominės jėgainės reaktoriuje įvyko avarija, lietuviai iš karto pasakys, kad tai yra didelė problema: „Mes išanalizuosime, dėl kieno kaltės tai įvyko, ir kaltininkus būtinai nubausime...“ Norvegai iškels tikslą nustatyti, kokie yra geriausi būdai pataisyti šį gedimą: „Mes išsiaškinsime, kokių pasiūlymų turi ponas Larsenas, ponas Jansonas ir ponas Friksonas, ir pagal tai, kieno pasiūlymas bus efektyvesnis, idėjos autoriui pakelsime bazinį atlyginimą.“ Štai kodėl Lietuvoje nesudėtinga paleisti gandą, pasinaudojus žodeliais „kas kaltas dėl to, kad ...“

Ar yra mechanizmų, padedančių kovoti su gandais?

O. Lapinas: Bene pagrindinis mechanizmas – sistemingas savęs pratinimas prie pozityvaus mąstymo. Kai problema formuluojama neaiškiai, reikia ją sukonkretinti. „Nepraryti“ tokių posakių, kaip „kelia grėsmę“. Tai labai nespecifiniai žodžiai. Galvoje automatiškai turi įsijungti klausimas, kas yra tas žodis „grėsmė“. Hipnozę galima nuimti konkrečiais klausimais. Pavyzdžiui, kas nutinka, jeigu išgirstate, kad kažkas kažkam daro spaudimą? Paprastai mes „praryjame“ tokį teiginį. Bet reikėtų išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia „daro spaudimą“. Pasidomėjus paaiškės, kad spaudimas tėra viešas pasisakymas. Pavyzdžiui, jeigu aš pasakau viešai, kad reikia valgyti bruknes, mane galima apkaltinti, kad aš darau spaudimą. „Ir dar mes išsiaiškinsim, kieno naudaif. Ir kokie, tiesą sakant, yra O. Lapino ryšiai su bruknių gamintojais? Štai nuotrauka, kur jis nufotografuotas vienoje bibliotekoje su bruknių gamintojų vadovu. O jis neigia palaikantis ryšį su tuo vadovu.“ Ir tai viskas, to pakanka gandui suformuoti.

O jeigu gandas paleistas? Pavyzdžiui, prisiminkime įvykusį incidentą, kai kažkas paskambino į mokyklą ir pasakė, kad neleistų vaikų į lauką. Tada kiti mokytojai paskambino savo kolegoms. Taip buvo paskleistas melagingas gandas apie neva sprogusią AE prie Sankt Peterburgo. Kaip jūs patartumėte elgtis tokiu atveju?

O. Lapinas: Jeigu atvirai, tai aš neskaitau laikraščių. Kuo mažiau skaitau spaudą, tuo labiau gerėja mano nuotaika. Kalbant rimtai, aš įpratinčiau save prie sveiko skepticizmo. „Iš kur tu žinai?“ – šį klausimą labai natūraliai kelia maži vaikai. Jeigu pasakysite jiems, kad šokolado negalima valgyti, jie iš karto paklaus, iš kur tai žinote. Išgirdęs jūsų atsakymą, kad taip mano mokslininkas, vaikas paklaus: „O koks mokslininkas?“ Arba, jeigu nenorite įžeisti žmogaus, nes žmogus paprastai užsigauna jo taip paklausus, galima paklausti savo mintyse, iš kur jis tai žino.
Esu įsitikinęs, kad žodinės informacijos patikimumas yra mažas. Ją paprastai sukuria žmogaus akys ir ausys, kurios mus gana dažnai apgauna.

Ar galima sakyti, kad mūsų patiklumas blogais gandas didelis ir todėl, kad daug metų nuo mūsų valdžia viską slėpė arba neigė?

O. Lapinas: Taip, tokiame paaiškinime yra tiesos. Mumyse įsišaknijo įprotis skaityti tarp eilučių. Mes dažnai darome prielaidą, kad niekas mums tiesos nepasakys. Pavyzdžiui, aš asmeniškai dalyvavau skleidžiant vieną gandą. Mane žavėjo tuo metu atsiradęs visagalybės jausmas. Aš visiems pasakojau, kad Šveicarijoje, CERN‘o elementariųjų dalelių greitintuve bus atkartotas didysis Visatos sprogimas. Žmonės išpūsdavo akis... dėl visa ko. Vėliau atsirado fizikas, kuris paaiškino, kad tas sprogimas bus viso labo atomo dydžio.

Kaip geriausia kovoti su gandais?

O. Lapinas: Be abejo, žmonės turi pasitikėti už saugumą atsakingomis institucijomis ir valdžia apskritai. Turi būti aiškūs kanalai, kur galima gauti patikimą informaciją viena ar kita tema. Na o jeigu kalbame apie eilinius žmones, gyventojus, tai svarbiausia yra mokytis mąstyti. Sokratas, Platonas ir kiti senovės graikų filosofai pradėdavo nuo elementaraus mokymosi mąstyti. Tai buvo praktinio skepticizmo pamokos. Išgirdus bet kokį gandą ar abejotiną informaciją, reikia užduoti teisingą klausimą. Tarkim, jeigu kas nors pasako, kad kava kenkia dantims, būtinai reikia to žmogaus klausti: „Iš kur tu žinai? Kiek žinai žmonių, kuriems ji pakenkė? Ką reiškia „pakenkė“? Ar tikrai pakenkė kava?“ Kai išmoksime taip mąstyti, tapsime sveikais skeptikais, ir tada mūsų lengvai nepaims jokie diversantai ar provokatoriai.