Your browser does not support Javascript, in order to see this website. Please turn it on.

Ekspertų vertinimai

Ar lietuviai protingesni už suomius?
Autorius: prof. Jonas Gylys, Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius

Įvairias politikų ir verslo interesų grupes atstovaujantys atominės energetikos neigėjai, paaiškėjus patariamojo referendumo rezultatams, triukšmingai šventė „tautos", (o gal Piro?) pergalę prieš neva šaliai blogo linkinčius atominės energetikos šalininkus. Bet kokios nedrąsios pavienės abejonės referendumo teisėtumu ar jo rezultatų teisingumu be jokio gailesčio „visos tautos vardu" išjuokiamos ir be skrupulų nutildomos.
Skaityti visą straipsnį

Turime istorinę galimybę, bet ar ją išnaudosime?
Autorius: doc. dr. Pranas Kanapeckas, Kauno technologijos universitetas

Pradėkime pirmiausia nuo to, kad nauja branduolinė jėgainė nėra tikslas, o tik priemonė. Lietuva, uždariusi Ignalinos AE, importuoja apie 75 proc. elektros energijos bei dujas jai pagaminti. Pinigų kalba išsireiškus, tai 1,7 mlrd. litų per metus, sumokamų užsienio tiekėjams.
Skaityti visą straipsnį

Branduolinės energetikos atsisakyti neracionalu taip pat, kaip ir buldozerius keisti kastuvais ir karučiais
Autorius: Anzelmas Bačauskas, energetikos ekspertas, KTU universitetas

Pasibaigus referendumui dėl Visagino atominės elektrinės, manau paaiškinimas kas įvyko galėtų būti girdėtas paprasto inžinieriaus-statybininko paaiškinimas kodėl jis už atominę elektrinę „žaliajam" mokslo daktarui. Statybininko nuomone, atsisakyti atominės elektrinės yra tas pat, kas statybose vietoje buldozerių pradėti naudokis kastuvais ir karučiais. Kiek padaugėtų darbo vietų... Daktaras neturėjo ką pasakyti...
Skaityti visą straipsnį

Privalome išnaudoti Lietuvos atominės energetikos patirtį ir turtą
Autorius: Romas Švedas, Nepriklausomas ekonomikos ekspertas ir analitikas

Mūsų šalis turi atominės energetikos patirtį, tad, mano nuomone, Lietuva privalo išnaudoti branduolinėse turimą infrastruktūrą, specialistų patirtį branduolinėje energetikoje, ir, kas taip pat svarbu, „nežongliruoti" partnerių ir investuotojų pasitikėjimu valstybe.
Skaityti visą straipsnį

Branduolinė ir alternatyvi energija: jų vieta XXI a. pasaulio energetikos sistemoje

Autorius: Gediminas Adlys, Kauno Technologijos Universitetas, Fundamentaliųjų mokslų fakultetas, Fizikos katedra

Didžioji dalis pasaulio energijos, įskaitant elektros energiją, yra gaunama deginant organinį kurą. Bet kokio organinio kuro deginimas gamina šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Visi supranta, kad šių dujų emisiją būtina mažinti. Paprasčiausias būdas - naujiems pajėgumams naudoti tokias elektros gamybos technologijas, kurios neskleistų tokių dujų.
Skaityti visą straipsnį

Ar Lietuva neliks pasaulio energetikos raidos tarpstotėje
Autorius: Saulius Kutas

Šiuo metu 33 pasaulio šalyse yra 440 veikiančių energetinių reaktorių. Visų šių reaktorių galia yra 367 tūkstančiai MW arba 2619 TWh elektros energijos per metus yra pagaminama atominėse elektrinėse, kas sudaro apie 16 procentų visos pasaulio pagaminamos elektros. Europa viršija pasaulio vidurkį - čia branduolinei energijai tenka 34 procentai. Dabar pasaulyje statomi 29 nauji reaktoriai. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija skelbia, kad iki 2030 metų jos pradės eksploatuoti po dešimt ir daugiau naujų reaktorių.
Skaityti visą straipsnį

Finansų ekspertai apie VAE projektą
Interviu su AB SEB banko prezidento patarėju dr. Gitanu Nausėda ir vyriausiuoju analitiku Nerijumi Udrėnu.

Kokia prognozuojama Ignalinos AE uždarymo įtaka Lietuvos ekonomikai?
G. Nausėda: jeigu naujos atominės elektrinės statybos būtų pradėtos vykdyti jau dabar, elektrinė imtų veikti ne anksčiau tik kaip po dešimties metų. Todėl šiam laikotarpiui pagrindinis kainų scenarijus Lietuvai yra pesimistinis. Optimistiniais vertinimais, net jeigu pavyktų „prilaikyti“ elektros energijos kainas, ji vis tiek padidėtų 50%. Pesimistiniu atveju – daugiau kaip 100%. Deja, atsižvelgiant į tai, kaip kinta naftos ir dujų kainos, reikia ruoštis blogesniam scenarijui. Artėjant 2010 m. veikiausiai teks dar pesimistiškiau prognozuoti.
Skaityti visą straipsnį

Lietuvai būtina pasistatyti naują atominę elektrinę
Autorius: PET LK - Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komitetas

Pastaruoju metu, artėjant naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje pradžiai, vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių geriau apsvarstyti arba atidėti vėlesniems laikams šio klausimo sprendimą. Siūloma panagrinėti įmanomas elektros gamybos alternatyvas deginant iškastinį kurą arba tiesiog trūkstamą elektros energijos kiekį importuoti iš kaimyninių šalių (Rusijos). Būtų galima išvardinti daugybę įvairių nuomonių ir primigtinų siūlymų, kaip spręsti energetikos ir mūsų visų laukiančius greičiau nei po dviejų metų iššūkius. Lietuvos elektros energetikos sistema dirba patikimai ir be sisteminių avarijų. Vienos jų padarinius 2003 metais pajuto 50 milijonų Šiaurės Amerikos gyventojų. Tada gyventojai liko be elektros dešimtims valandų. Tais pačiais metais elektros sistemos avarija ištiko ir Italiją. Atlikta elektros sistemų avarijų analizė parodė, kad jų didelį mastą lėmė ir visuomenės nepakankamas dėmesys elektros energetikos problemoms. Būtent tai ir paskatino JAV Kongreso Technologijų vertinimo valdybą parengti leidinį „Paprastai apie elektros sistemą“( angl. Electric Power Wheeling and Dealing). Leidinys turėtų padėti plačiajai visuomenei ir politikams suprasti elektros ūkio problemas. Argi nebūtų toks leidinys naudingas ir pas mus visiems susidomėjusiems energetika?
Skaityti visą straipsnį

Branduolinės energetikos perspektyvos
Interviu su Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto nariu prof. Leonu Ašmantu

Šiandien pasaulyje branduolinėse jėgainėse pagaminama tiek elektros energijos, kiek 1960 m. jos pagamindavo visi elektros energiją gaminantys objektai. Kokios tolesnės perspektyvos?
Džiugu, jog vis labiau visame pasaulyje branduolinė energetika pripažįstama kaip puiki alternatyva energetikai, naudojančiai iškastinį, nuolat brangstantį ir aplinką teršiantį kurą. 2005 m. Europos Sąjunga pagamino apie 945 TWh elektros energijos branduolinėse jėgainėse – pagal šiuos rodiklius ji yra pirmaujanti visame pasaulyje. Pagal įvairius analizuojamus scenarijus, per ateinančius 25 metus, sprendžiant energetines problemas, Europoje turi būti pastatyta daugiau nei 100 GWe naujų branduolinių jėgainių galingumų bei išlaikyta ta pati branduolinės energijos dalis Europos elektros galių generacijoje, o tai būtų 60 – 70 didelių blokų t.y. viršijančių 1000 MW galią.
Skaityti visą straipsnį

Ar Lietuva neliks pasaulio energetikos raidos tarpstotėje

Autorius: Saulius Kutas

Šiuo metu 33 pasaulio šalyse yra 440 veikiančių energetinių reaktorių. Visų šių reaktorių galia yra 367 tūkstančiai MW arba 2619 TWh elektros energijos per metus yra pagaminama atominėse elektrinėse, kas sudaro apie 16 procentų visos pasaulio pagaminamos elektros. Europa viršija pasaulio vidurkį - čia branduolinei energijai tenka 34 procentai. Dabar pasaulyje statomi 29 nauji reaktoriai. JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija skelbia, kad iki 2030 metų jos pradės eksploatuoti po dešimt ir daugiau naujų reaktorių.

Dar visai neseniai Lietuva buvo valstybė, kurios atominėje elektrinėje buvo pagaminama per 90 procentų visos šalies elektros energijos, tačiau 2010 metais suvestinėse, apibūdinančiose branduolinės energijos naudojimą elektros energijai gaminti, Lietuvos vardas išnyks.

Didžiojoje Britanijoje paskelbti duomenys rodo, kad siekiant išvengti vienos tonos šiltnamio dujų, kurios yra viena svarbiausių klimato atšilimo priežasčių, išmetimo į aplinką, naudojant branduolinę energiją, reikia išleisti 1,4 lito, naudojant vėjo energiją žemyne 232 litus.

Šiandienos sprendimai energetikoje visuomet įtakoja ateitį, tad būkime atsakingi.

Pasaulio visuomenė jau pradeda suprasti, kad apsirūpinimo energija saugumas yra nacionalinio saugumo dalis. Energijos apsirūpinimo saugumą galima būtų apibūdinti kaip galimybę apsirūpinti energija patikimai ir priimtinamomis sąlygomis. Rizika, kad jos galime netekti arba gauti netinkamos kokybės arba protingai nepagrįstomis kainomis, turi būti minimali.

Apsirūpinimo energija saugumas "matuojamas" generuojančių galių pakankamumu, jų technine būkle, personalo kvalifikacija, pirminių energijos išteklių (kuro) tiekimo garantijomis, rezervavimo galimybėmis, pirminių energijos išteklių įvairove.

Šiandieninės diskusijos dėl naujos atominės statybos fone vertėtų akcentuoti pirminių energijos išteklių įvairovės svarbą energetikos ūkiui. Jei energijos balanse reikiamą vietą užima organinis kuras (dujos, nafta), branduolinė energija, hidroenergija, atsinaujinantys energijos šaltiniai laikoma, kad energetikos sistemoje:

  • ilgam laikui išspręsta išteklių rezervavimo problema;
  • apribotas galimas politinis kišimasis į energetikos ūkinį ir techninį valdymą;
  • gali būti naudojamos įvairios energetikos technologijos;
  • galima išvengti išorinių trikdžių vienu metu visų rūšių pirminių energijos išteklių tiekimo sistemoms;
  • galima sušvelninti pirminių energijos išteklių kainų kilimo įtaką elektros ir šilumos vartotojms;
  • galima sušvelninti stichinių reiškinių pasekmes energijos tiekimo sistemoms.

Branduolinis kuras, palyginus su kitomis kuro rūšimis, turi esminį privalumą, nes jo vertė elektros energijos gamybos savikainoje nėra didelė. Jam pabrangus net ir dvigubai, elektros energijos gamybos kaina pasikeis mažai, galima sukaupti didesnes branduolinio kuro atsargas ir laikyti jį ilgesnį laiką. Branduolinės energijos išstūmimas iš Lietuvos ir Baltijos šalių energetinio balanso riekštų jų apsirūpinimo elektros energija saugumo sumažėjimą, o eksporto rinkos ir pajamų praradimas kenkia ir valstybės saugumui, nes didina ir taip jau nemenką užsienio prekybos deficitą.

Lietuva ir ateityje turi būti valstybe, naudojančia branduolinę energiją

Branduolinėje energetikoje skubėti negalima, tačiau aktyvios veiklos imitavimas, siekiant užtęsti problemų sprendimą,yra pražūtingas. Dar neužmiršome "mokslinių pagrindimų", kad Butingės naftos terminalas nereikalingas ir ekonomiškai neapsimoka, nes turime "pigų vamzdį" ir dar kelis dujų vamzdžius. Dėja, pirmojo jau nebeturime. Baltijos šalių energetikos sistemų tarpsisteminės elektros tinklų jungties su Lenkija integracinės prasmės ir tikslo pakeitimas tikslu "eksportuoti ne mažiau 6 milijardų kWh elektros energijos per metus" dešimtmečiui atidėjo šio svarbaus projekto įgyvendinimą.Ar negirdime panašių "perspėjimų" dėl naujos atominės elektrinės ?
Strategiškai apsisprendus dėl branduolinės energetikos ateities, netgi diskutuoti ar reikia, ar ne atominės elektrinės Lietuvai, būtų nekorektiška, o Temidės užrištomis akimis požiūriu, gal būt, net antiįstatymiška. Juo labiau, kad naujoji atominė elektrinė leidžia išspręsti saugiai ir patikimai išspręsti strateginius klausimus, t.y.:

  • Padidina Lietuvos ir Baltijos šalių apsirūpinimo energija saugumą
  • Padidina Lietuvos energetikos sistemos patikimumą
  • Užtikrina stabilesnes ir priimtinesnes elektros kainas vartotojams.

Gaila, kad pertvarkius Lietuvos energetikos sistemą, neliko ūkinio vieneto galinčio finansuoti tokio masto kaip atominė elektrinė projektą, todėl projekto įgyvendinimo bendrovės, vėliau peraugančios į atominę elektrinę eksploatuojančią organizaciją, sukūrimas yra neatidėliotinas uždavinys. Suprantama, kad privataus kapitalo dalyvavimas statant atominę elektrinę demonstruoja verslo struktūrų pasitikėjimą projekto sėkme. Antra vertus, projekto dalyvių vaidmuo ir atsakomybė turi būti aiškiai reglamentuota ir suprasta, atsižvelgiant, kad objektas gyvuos ne mažiau kaip 60 metų, o, įskaitant eksploatavimo nutraukimą, ir visą šimtmeti.

Pasaulio patirtis rodo, kad atominių elektrinių projektų įgyvendinimu, paprastai, užsiima energetikos kompanijos, o atominės elektrinės veikia įsijungdamos į energetines sistemas, kuriose, nežiūrint rinkos santykių, neišvengiamai veikia natūralios monopolijos elementai, bei valstybinio reguliavimo svertai.

Branduolinės energetikos tęstinumo ir ypač branduolinės saugos užtikrinimo prasme Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbas iki naujos atominės elektrinės paleidimo būtų sveikintinas.

Taigi neišlipkime iš traukinio Šeštokuose.

Finansų ekspertai apie VAE projektą

Interviu su AB SEB banko prezidento patarėju dr. Gitanu Nausėda ir vyriausiuoju analitiku Nerijumi Udrėnu.

Kokia prognozuojama Ignalinos AE uždarymo įtaka Lietuvos ekonomikai?

G. Nausėda: jeigu naujos atominės elektrinės statybos būtų pradėtos vykdyti jau dabar, elektrinė imtų veikti ne anksčiau tik kaip po dešimties metų. Todėl šiam laikotarpiui pagrindinis kainų scenarijus Lietuvai yra pesimistinis. Optimistiniais vertinimais, net jeigu pavyktų „prilaikyti“ elektros energijos kainas, ji vis tiek padidėtų 50%. Pesimistiniu atveju – daugiau kaip 100%. Deja, atsižvelgiant į tai, kaip kinta naftos ir dujų kainos, reikia ruoštis blogesniam scenarijui. Artėjant 2010 m. veikiausiai teks dar pesimistiškiau prognozuoti.

Makroekonominiu požiūriu mėginame kalkuliuoti, kiek pabrangusi elektra padidintų vidutinę infliaciją šalyje. Netiesioginis ir tiesioginis efektas bendrajam vartotojų kainų indeksui siektų maždaug apie 4% procentinius punktus. Dėl tiesioginio efekto (visi mes vartojame energiją savo namų ūkyje) – 2,5 – 2.7 %, o likusi dalis – dėl netiesioginio poveikio, per kitų prekių ir paslaugų gamybą.

Infliacija stabdo ekonomikos kilimą. Todėl ir ekonomikos sulėtėjimas būtų tiesioginė tos didesnės infliacijos pasekmė. Prognozuojame, kad Lietuvos ūkio augimas 2009 metais sudarys 5%, o 2010 metais – tik apie 3 %. Tas uždarymas turės neigiamos įtakos mūsų ekonomikos plėtrai - net iki trijų procentinių punktų. Situacija nekokia, bet tuo keliu mums teks eiti. Dabar reikia pasiruošti, sugalvoti „buferius“, kurie padėtų įveikti mūsų laukiantį sunkųjį laikotarpį.

N. Udrėnas: situaciją palengvintų, jeigu Lietuva būtų susieta su kitomis elektros energetikos rinkomis. Tarkime, Skandinavijos ar Lenkijos. Kol kas net Baltijos šalių elektros rinka neveikia efektyviai. Nors ilgalaikiai kontraktai draudžiami pagal bendrąją ES energetikos direktyvų dvasią, tačiau galioja tam tikros išimtys, kaip Estijai. Iki 2013 metų jai leista nepilnai atidaryti savo rinką. Todėl elektros rinkos skaidresniam funkcionavimui labai padėtų infrastruktūros jungtys ir bendrųjų energetikos rinkos reguliavimo principų įgyvendinimas ne tik Lietuvoje, Baltijos šalyse, bet ir platesniame regione.

Ar Lietuvai apskritai reikia statyti Visagino atominę elektrinę, o gal padėtų modernizuotos šiluminės elektrinės, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra?

G. Nausėda: labai sunku įžvelgti būsimus revoliucingus technologinius pokyčius. Gal per tą laiką atsiras naujų elektros energijos gamybos rūšių, kurios atpigintų procesą. Mano manymu, elektros energijos paklausa augs sparčiais tempais, todėl bus įvedami ir nauji pajėgumai. Tačiau jų gali nepakakti, taip stipriai augant paklausai. Be to, prognozėse neatsižvelgta į tokius veiksnius kaip klimato šilimas ir su tuo susijęs didėjantis kondicionavimo įrangos poreikis. Antra vertus, persėdimas į elektromobilius irgi reikštų papildomas energijos sąnaudas.

Jeigu kalbėtume apie Rytus ar Vakarus kaip apie potencialaus elektros energijos importo šaltinius, ten irgi galima įžvelgti energijos deficito formavimąsi per artimiausius 10 metų. Remiantis vieno Rusijos energetikos instituto duomenimis, Rusijos ekonomika o kartu ir elektros energijos paklausa augs palyginti sparčiai. Tačiau elektrinės sensta. Elektros energijos sistema irgi nebuvo privatizuota, nebuvo restruktūrizuota. Todėl stigo investicijų jėgainių plėtrai ir jų modernizavimui. Todėl neišvengiamai pačiai Rusijai truks gamybos pajėgumų.

Tą patį galima pasakyti apie Vakarus. Rytų Europoje uždaromos kai kurios atominės elektrinės. Vieninga rinka dar nefunkcionuoja. Todėl siekiant stabilaus elektros energijos tiekimo ir tam tikros nepriklausomybės, toks generuojantis pajėgumas kaip nauja AE Lietuvai būtų reikalingas. Bet ekonominį aspektą įvertinti labai sunku, nes labai daug kintančių parametrų. O jie ir lems AE efektyvumą, jos rentabilumą.

N. Udrėnas: turint omeny Lietuvos gamtines sąlygas, tikėtis didelio saulės ar vėjo energetikos indėlio sunku. Atsinaujinantys šaltiniai, kurie egzistuoja mūsų šalyje: biomasė, biokuras bus daugiau naudojami šildymui, bet ne elektros energijai gaminti. Galima modernizuoti dabar veikiančias termofikacines elektrines, bet vis tiek reikia spręsti pagrindinio energiją generuojančio šaltinio problemą. Esant dabartinei infrastruktūrai, statyti AE yra racionalus sprendimas. Tačiau itin svarbu nuspręsti, kokias technologijas pasirinkti. Branduolinių technologijų vystymas dėl Černobylio avarijos buvo pristabdytas. Branduolinę energiją toliau vystė Rusija, Prancūzija, Japonija, Kanada – didžiosios valstybės, kur buvo racionalu statyti didelius reaktorius. Tampa akivaizdu, kad ateityje augs ir mažesnio galingumo elektrinių poreikis. Joms lengviau parinkti vietą, bet kol kas labai brangios. Šios technologijos, naujieji reaktoriai dar kuriami.

Kaip elektros gamybos kaštai priklauso nuo AE dydžio?

N. Udrėnas: naujausios AE statybų tendencijos Kinijoje, Japonijoje ir kitur rodo: kuo turbina didesnė, tuo ji veikia efektyviau. Daugiau pagaminant energijos, statybos kaštai greičiau atsiperka. Todėl išryškėjo tendencija statyti kuo didesnes elektrines, nes didžiosios valstybės gali į tinklą tiekti daug elektros energijos.

Lietuvos situacija kiek kitokia. Optimalų galingumą galime apskaičiuoti įvertindami, kiek elektros energijos mes mažiausiai sunaudojame vasaros laiku. Elektrinė turi veikti nuolat, ji negali būti išjungiama ar įjungiama. Todėl Lietuvai šiai dienai pakaktų apie 1000 mW galios, o įvertinant ekonomikos augimą galbūt reikėtų kelių mažesnių tokių reaktorių.

Kiek Visagino AE projekto likimui yra reikšmingi tarptautiniai aspektai?

G. Nausėda: vienas iš privalumų tas, jog branduolinio kuro brangimas turi mažiau įtakos AE gaminamos elektros kainai, negu, pavyzdžiui, brangstančios dujos ar mazutas – šiluminėms elektrinėms. Mūsų partneriai irgi įvertina šį ekonominį aspektą. Tačiau dėl įvairių politinių niuansų Visagino AE projektas nevystomas taip sparčiai, kaip norėtųsi. Situaciją dar labiau sukomplikavo Rusija, pareiškusi, kad statys atominę jėgainę Kaliningrade. Turint omenyje Rusijos galimybes vykdyti tokius projektus, nesiskaitant su lėšomis ir nesitariant su kaimynais, jie šį projektą gali įgyvendinti greičiau, negu Lietuva. Todėl ir mums jau nebėra kelio atgal, reikia judėti į priekį.

N. Udrėnas: mūsų kaimynai, įskaitant Lenkiją, jaučia elektros energijos trūkumą. Tik Estijoje situacija palankesnė, kol jai nereikia labai brangiai mokėti už aplinkos taršos leidimus. Jie turi pereinamąjį laikotarpį iki 2015 metų. Todėl gali Narvos elektrinėje deginti skalūnus. Latvijoje energijos trūksta, ir kainų šuolis šių metų pradžioje ryškiai padidino infliaciją. Lenkijoje daugumos elektrinių amžius viršija 30 metų, todėl jiems reiktų bent pusę jų pakeisti kitais elektros energijos generavimo šaltiniais. Visų šalių interesai nuoširdūs.

Tad ar įmanoma kuo tiksliau įvertinti būsimą situaciją ir pasirinkti optimalią Visagino AE projekto versiją?

G. Nausėda: vartojimo poreikį prognozuoti nėra sunku, atsižvelgiant į tai, kokiais tempais augs mūsų ekonomika. Remiantis tuo, kiek ateinančiais dešimtmečiais galėtų mažėti mūsų energetinis imlumas (energijos kiekis, sunaudojamas BVP vienetui pagaminti), galima su pakankamai nedidele paklaida nustatyti mūsų elektros energijos poreikį.

Visagino AE funkcionavimo efektyvumą įvertinti sudėtingiau. Reikia atsižvelgti į kainos veiksnius, alternatyvių gamybos būdų patikrinimą pagal kainą. Čia be prielaidų neišsiverstume. Bet tam ir yra ekonominė analizė, kad patikrinus keletą hipotetinių variantų, nuo optimistinio iki pesimistinio, galima būtų nustatyti, ar pačiu blogiausiu atveju Lietuvai apsimoka statyti AE. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje tokia objektyvi analizė iš principo neįmanoma. Todėl reikia pasitelkti nepriklausomus ekspertus, atitinkamas pasaulio institucijas, kurios pateiktų galimus scenarijus pagal prognozuojamas dujų kainas, naftos, mazuto kainų pokyčius. Remdamiesi tais pokyčiais ir numatomu mūsų vartojimo poreikių augimu jau galėtume nustatyti, ar Lietuvai tai naudinga, ar ne.

G. Udrėnas: prieš keletą metų KTU specialistai, vadovaujami prof. Jono Gylio, buvo atlikę išsamią studiją. Tiesa, dabar tuos skaičiavimus reikėtų patikrinti. Kaip tą padaryti? Naudingiausios būtų tarptautinės studijos, įvertinant naujausius duomenis. AE svarbiausia yra kapitalo kaštai. Kitaip sakant, kokios reikalingos pradinės investicijos. Visagino AE projekto skaičiavimai iš esmės remiasi optimistinėmis sąlygomis. Labai svarbu įvertinti, kiek kapitalo iš tiesų reikės. Ar partneriai sugebės rasti lėšų ir iš kokių šaltinių, koks reaktorius bus pasirinktas. Juk nuo to priklausys viso projekto kaina. Ankstesnės studijos yra gan bendro pobūdžio. Dabar reikia labai detalių skaičiavimų.

Kalbėjosi Rolandas Maskoliūnas

Lietuvai būtina pasistatyti naują atominę elektrinę

Autorius: PET LK - Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komitetas

Pastaruoju metu, artėjant naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje pradžiai, vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių geriau apsvarstyti arba atidėti vėlesniems laikams šio klausimo sprendimą. Siūloma panagrinėti įmanomas elektros gamybos alternatyvas deginant iškastinį kurą arba tiesiog trūkstamą elektros energijos kiekį importuoti iš kaimyninių šalių (Rusijos). Būtų galima išvardinti daugybę įvairių nuomonių ir primigtinų siūlymų, kaip spręsti energetikos ir mūsų visų laukiančius greičiau nei po dviejų metų iššūkius. Lietuvos elektros energetikos sistema dirba patikimai ir be sisteminių avarijų. Vienos jų padarinius 2003 metais pajuto 50 milijonų Šiaurės Amerikos gyventojų. Tada gyventojai liko be elektros dešimtims valandų. Tais pačiais metais elektros sistemos avarija ištiko ir Italiją. Atlikta elektros sistemų avarijų analizė parodė, kad jų didelį mastą lėmė ir visuomenės nepakankamas dėmesys elektros energetikos problemoms. Būtent tai ir paskatino JAV Kongreso Technologijų vertinimo valdybą parengti leidinį „Paprastai apie elektros sistemą“( angl. Electric Power Wheeling and Dealing). Leidinys turėtų padėti plačiajai visuomenei ir politikams suprasti elektros ūkio problemas. Argi nebūtų toks leidinys naudingas ir pas mus visiems susidomėjusiems energetika?

Didžiausias elektros energijos gamybos šaltinis Lietuvoje uždarius Ignalinos AE išliks Lietuvos elektrinė. Tačiau reikia pastebėti, kad reali disponuojama šios elektrinės galia bus 1500 MW, nes net ir pastačius naujas kombinuoto ciklo dujų turbinas, dalies seniausių turbinų eksploataciją teks nutraukti. Pagal dabar ES taikomą metodiką Lietuva negavo pakankamo kiekio apyvartinių taršos leidimų 2008-2012m. laikotarpiui. Europos Sąjunga laikosi pozicijos mažinti CO2 išlakų apimtį po 5 procentus per metus. Todėl galima prognozuoti, kad atitinkamai augs ir apyvartinių taršos leidimų kainos rinkose. Šios priežastys gali ženkliai įtakoti elektros gamybos kainas.

Reikia įvertinti kylančias angliavandenilių kainas ir jų tiekimo patikimumo klausimus. Taip pat yra galima elektros energijos importo galimybių rizika apsirūpinant elektros energija iš Rusijos elektros energetikos sistemos. Čia gali kilti panašios rizikos kaip ir apsirūpinant kuru, naudojamu elektros energijos gamyboje. Šios priežastys taip turi lemiamą įtaką elektros kainai.

Augančio įperkamos elektros energijos poreikio ir naujų ekonomiškai pagrįstais kaištais generavimo pajėgumų būtinybės analizė parodė, kad tik bendrai regioniniu lygiu šie uždaviniai yra išsprendžiami. Trijų Baltijos šalių Premjerų 2006 metų vasarį priimtas sprendimas bendrai statyti naują atominę elektrinę Lietuvoje įpareigojo savo šalių energetikos kompanijas imtis šio uždavinio. 2006m. pabaigoje Lietuvos energijos, AS Latvenergo ir Eesti Energia AS specialistų bei pasitelktų užsienio konsultantų atlikta studija vienareikšmiškai atsakė, kad naujos atominės elektrinės statyba Lietuvoje yra įgyvendinama ir ji yra perspektyvesnė nei kitos alternatyvios elektrinės. AB „Lietuvos energija“ iniciatyva dabar vykdomi parengiamieji naujos atominės elektrinės projekto darbai. Tai poveikio aplinkai vertinimas (PAV), statybos aikštelės ir transportavimo studijos, techninių sąlygų rengimas, informacinių technologijų strategijos parengimas bei daugelis kitų svarbių užduočių.

Praeitų metų lapkritį Romoje vykusiame Pasaulio energetikos kongrese viena pagrindinių temų buvo raginimas atsigręžti į branduolinę energetiką. Italijos naftos ir dujų kompanijos „ENI“ vadovas Paolo Scaroni kritikavo savo šalies poziciją nenaudoti branduolinės energetikos: „branduolinė energetika yra vienintelė sistema, kurią galime pilnai kontroliuoti ir kuri neišskiria CO2 išlakų. Italija importuoja gamtinių dujų vienam gyventojui dvigubai daugiau už ES vidurkį ir net 60% šalies elektros energijos pagaminama naudojant šį kurą.“ Dėl didėjančio gamtinių dujų importo Italija susilaukia aštrios kritikos ne tik iš Europos Komisijos bet ir šalies viduje. Perorientuoti seniausios Europos valstybės ekonomiką į branduolinę energetiką nelengvas politinis uždavinys vadovams šalies, referendume uždraudusios naudoti branduolinę energetiką.

Pierre-as Gadonneix-as Prancūzijos „EdF“ kompanijos vadovas ir Pasaulio energetikos tarybos (PET) pirmininkas, akcentavo, kad energetikoje būtinos didelės investicijos. Jo nuomone pramoninės valstybės turėtų perduoti brandžias, pasižyminčias mažomis CO2 išlakomis energijos technologijas, besivystančioms šalims.

Prancūzijos kompanijos „Areva“ vadovės Anne Lauvergeon nuomone branduolinė energetika turi būti ne vien tik turtingųjų valstybių pasirinkimo galimybe. Ji pavadino branduolinę energetiką neišvengiama energetinės ateities dalimi, išdėstydama tris argumentus: tai energijos rūšis, pasižyminti mažomis CO2 išlakomis, konkurencinga elektros energijos gamyboje, o elektros gamybos kaštai yra stabilūs ir prognozuojami 60 metų į ateitį.

Romos kongreso išvadose pabrėžiama, kad kongresas inicijavo Italijos energetikos politikos aptarimą ir pabrėžė būtinybę pradėti viešą diskusiją apie branduolinės energetikos vaidmenį. Atominė energetika išliks svarbi ir užims vis didesnę dalį energijos balanse.

Vienas garsiausiai, neseniai nuskambėjusių raginimų pasitelkti branduolinę energiją augančio energijos poreikio tenkinimui, tuo pačiu mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas, atskriejo iš Jungtinės Karalystės. Ministras Pirmininkas Gordonas Braunas praėjusią savaitę pasakė, kad energijos tiekimas šaliai turi būti „ užtikrintas“ ir labiau įperkamas, nepaliaujamai kylant naftos kainai. Jis pridūrė, jog debatai apie klimato kaitą taip pat pagrindė sprendimą nagrinėti branduolinės energetikos pasirinkimo galimybę.

„Aš sakyčiau, kad šie metai bus įsimintini tuo, kad mes priėmėme teisingus ilgalaikius sprendimus šalies ateičiai ir vienas iš šių sprendimų yra tai, kad mes turėsime saugią ir patikimą energiją. Štai kodėl mes kviečiame kompanijas dabar pareikšti savo ketinimus statyti naujos kartos elektrines, pakeisiančias senąsias. Mes norime kad Britanija būtų labiau apsirūpinusi energija. Net ir su visais mūsų turimais atsinaujinančiais ištekliais mes vis tiek neišsiversime be branduolinės energetikos.“

Jungtinės Karalystės ekonomikos ministras Džonas Hatonas( John Hutton) pristatydamas šalies branduolinės energetikos strategiją (White paper on Nuclear Energy), pasakė, kad atominės elektrinės turės suvaidinti savo vaidmenį šalies ateities energetiniame balanse ir branduolinė energetika padės Britanijai išspręsti du uždavinius - tai užsitikrinti energijos tiekimą ir kovoti su klimato kaita.

Pritardamas Britanijos branduoliniam pasirinkimui, Foratomo - asociacijos atstovaujančios Europos branduolinės energetikos pramonę, vadovas Santjago San Antonio pasakė, kad „ sekdama Prancūzijos, Suomijos, Rumunijos, Slovakijos ir Bulgarijos planais statyti naujas atomines elektrines, Britanijos vyriausybė šiuo savo sprendimu tik patvirtina augantį įsitikinimą, kad Europa gali pasiekti savo energijos gamybos didinimo su mažomis CO2 išlakomis tikslus, tik pasitelkus branduolinę energetiką.

Net ir Arbų pasaulis, nestokojantis angliavandenilių išteklių, atranda branduolinės energetikos galimybes. Praėjusiais metais Prancūzija pasirašė įvairias sutartis su Jungtiniais Arabų Emyratais, Libija bei Alžyru dėl pagalbos atominės energetikos vystymo srityje. Taip pat yra svarstomos bendradarbiavimo branduolinės energetikos srityje galimybės su Maroku, Jemenu ir Egiptu.

Kiekvienos šalies ekonominis klestėjimas neįmanomas be išvystytos elektros energetikos. Štai jau du dešimtmečius Lietuvai patikimai tiekia elektrą branduolinė energetika, kurios svarbus vaidmuo, įvertinus iškilusias klimato kaitos grėsmes, turi išlikti ir ateityje. Naujos atominės elektrinės statyba nėra pigi, tačiau kaip neseniai yra pasakęs Pasaulio energetikos tarybos pirmininkas Pierre-as Gadonneix-as, kad nieko nedarymas šiandien, gali labai brangiai kainuoti rytoj.

Branduolinės energetikos perspektyvos

Interviu su Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto nariu prof. Leonu Ašmantu

Šiandien pasaulyje branduolinėse jėgainėse pagaminama tiek elektros energijos, kiek 1960 m. jos pagamindavo visi elektros energiją gaminantys objektai. Kokios tolesnės perspektyvos?

Džiugu, jog vis labiau visame pasaulyje branduolinė energetika pripažįstama kaip puiki alternatyva energetikai, naudojančiai iškastinį, nuolat brangstantį ir aplinką teršiantį kurą. 2005 m. Europos Sąjunga pagamino apie 945 TWh elektros energijos branduolinėse jėgainėse – pagal šiuos rodiklius ji yra pirmaujanti visame pasaulyje. Pagal įvairius analizuojamus scenarijus, per ateinančius 25 metus, sprendžiant energetines problemas, Europoje turi būti pastatyta daugiau nei 100 GWe naujų branduolinių jėgainių galingumų bei išlaikyta ta pati branduolinės energijos dalis Europos elektros galių generacijoje, o tai būtų 60 – 70 didelių blokų t.y. viršijančių 1000 MW galią.

„Branduolinis renesansas“ – metafora, kuri pastaruoju metu itin dažnai yra vartojama ir grindžiama prognozėmis, kad apie 2010 – 2015 metus prasidės naujų atominių jėgainių statymo banga. Kokius paminėtumėte branduolinių jėgainių projektus, kurie artimiausioje ateityje bus įgyvendinami Europoje?

Pirmiausia paminėčiau Suomiją, kuri prie esamų branduolinių jėgainių Loviisa ir Olkiluoto ketina prijungti dar po vieną bloką, tačiau suomiai ir tuo apsiriboti neketina. Naujų blokų statybas tikimasi pradėti 2009 m., o baigti 2016 – 2018 m.

Sparčiu tempu branduolinių jėgainių projektai įgyvendinami ir Rumunijoje. 2007 m. rugpjūtį Rumunijos branduolinėje jėgainėje paleidus antrąjį bloką, dar tą patį mėnesį šalis paskelbė konkursą dar dviejų blokų statybai. Vieno bloko statybai planuojama išleisti apie 3 mlrd. JAV dolerių – tai palyginus nedidelė kaina, nes šalis jau turi visą šiam projektui reikalingą infrastruktūrą.

Savo sprendimą, atveriantį kelią naujų branduolinių elektrinių statybai, šiemet paskelbė ir Jungtinės Karalystės vyriausybė.

Derėtų paminėti ir Bulgariją, kurios gerus ketinimus pratęsti esamų, beje, rusiškų reaktorių darbą vos nesužlugdė Lietuvos europarlamentarai. Tačiau tai strategiškai ir racionaliai mąstanti šalis, todėl likus kelioms dienoms iki patvirtinimo, jog Bulgarija priimama į Europos Sąjungą, šalis paskelbė, jog dviejų reaktorių statybos konkursą laimėjo Rusija ir tai buvo nebeatšaukiamas jų žingsnis. Maža to, Europos Komisija, įvertinusi Bulgarijos atkaklumą, pasiūlė finansinę garantiją Euratomui šių reaktorių statybos paskolai gauti. Naujieji reaktoriai, priklausantys taip vadinamai III kartai, pagal visus parametrus atitinka tarptautinių organizacijų saugumo ir Europos Sąjungos reikalavimus.

Kalbant apie ateities perspektyvas IV kartos komerciniai branduoliniai reaktoriai, kaip nurodoma praeitų metų pabaigoje išleistoje Europos Komisijos „Tvarios branduolinės energijos technologijų platforma“, geriausiu atveju pasirodys apie 2040 metus. Prie pastarųjų sukūrimo dirba ir prof. E.Ušpuro vadovaujamas Lietuvos energetikos institutas.

Kokie plėtros planai numatyti ir jau, galbūt, pradėti įgyvendinti už Europos ribų?

Kanadoje šiuo metu atliekama galimybių studija ir yra planuojama paleisti savos gamybos reaktorių ACR-1000 su patobulintomis tiek pasyvia, tiek inžinerine saugumo sistemomis. Reaktoriaus galia be savų elektrinės poreikių bus 1085MWe. Planuojama, jog blokas turėtų pradėti veikti jau 2017 m. ir bus eksploatuojamas 60 metų.

Kinija, tiksliau su Guangdong provincijos Branduolinių jėgainių korporacija, nustebino pasaulį pasirašydama didžiulį 8 mlrd. eurų kontraktą su prancūzų firma Areva dviejų EPR reaktorių statybai bei eksploatacijos aptarnavimui. Galima būtų priminti, jog 2007 m. gegužę ir rugsėjį Kinijoje pradėti eksploatuoti atominės jėgainės Tianwan du blokai, kuriuose sumontuoti rusų modelio suslėgto vandens reaktoriai VVER 1000/428, tačiau matavimo ir valdymo sistemos yra vakarietiškos. 2007 m. pabaigoje prasidėjo derybos dar dėl dviejų reaktorių pirkimo.

Per pastaruosius beveik 40 metų JAV nebuvo pastatyta nei viena branduolinė jėgainė, nepaisant to, tiek JAV, tiek pasaulyje pagaminamos elektros energijos kiekis branduolinėse jėgainėse augo. Kuo tai būtų galima paaiškinti?

Išties šie faktai gali skambėti gana paradoksaliai, žinant, jog paskutinė branduolinė jėgainė JAV buvo pastatyta 1970 m., o naujosios pradės veikti ne anksčiau kaip 2015 m. Pagaminamos elektros energijos kiekis branduolinėse jėgainėse išaugo geriau išnaudojus esamus galingumus – ilgiau dirbama visa galia, dirbama baziniu režimu, trumpiau trunka remontai ir t.t. Tam įtakos turėjo ir tai, jog sukaupus reikiamą patirtį, buvo leista padidinti reaktorių galią, nes projektuojant jėgaines, mažesnė galima galia buvo tarsi papildomas saugos elementas. Tačiau išanalizavus reaktorių technologinius procesus, buvo priimtas sprendimas padidinti reaktorių galią, atsisžvelgiat į kiekvieno reaktoriaus ypatumus.

Kalbant apie branduolinių jėgainių statybą, paprastai minimos ir nemažos išlaidos. Kokiais kriterijais remiantis jos apskaičiuojamos?

Atominė jėgainė pakankamai brangus malonumas, tad pravartu žvilgterėti, kaip įvertinama jų statybos kaina, kokios reikalingos investicijos. Norint pinigine verte sulyginti elektrą generuojančias branduolines technologijas ir ne tik jas, naudojama grynosios (overnight) investicijos sąvoka. Jos paprastai išreiškiamos doleriais ar eurais elektrinio galingumo kilovatui pastatyti. Ji suteikia mums galimybę tarti, kad jėgainė pastatyta per naktį ir čia neturime išlaidų palūkanoms, finansinei veiklai bei infrastruktūrai, kurios išlaidos labai priklauso nuo parinktos statybai vietovės. Pridėjus šias ir dar kitas papildomas išlaidas, turėtume jau visą elektrinės statybos kainą. Visa kaina nuo grynos investicijos, anot specialistų, skiriasi apie du kartus. 2005 - 2007 metais įvairios tiek konsultacinės, tiek jėgaines eksploatuojančios kompanijos JAV bandė įvertinti, kiek kainuotų pastatyti branduolinę jėgainę. Grynosios investicijos kaina vienam elektros galios kilovatui (kWe) kinta nuo 2000 iki 3000 JAV dolerių ir daugiau. Praėjusių metų spalį „Moody Investors Service“ savo ataskaitoje pateikė branduolinės jėgainės visą kainą – 5000 ir 6000 JAV dolerių vienam elektros galios kilovatui. Tačiau iš šios ataskaitos nebuvo aišku, ar kaina kinta ir, kaip kinta priklausomai nuo daugelio faktorių. Taigi, turime grynąsias investicijas, kaip bazę, prie jų reikėtų priskaičiuoti žemės, turbinų aušinimo sistemos kainą, gamtinių resursų mokestį (pvz.Ignalinos AE moka mokestį už Drūkšių ežero vandens naudojimą turbinų kondensatorių aušinimui), kelių tiesimo, pagalbinių pastatų, elektros pastotės kainą ir t.t. ir taip būtų apskaičiuota visą jėgainės statybos kainą.

Priimti sprendimą dėl reikiamų investicijų išties nėra lengva, juk tuo pačiu reikia skaičiuoti, kad elektrinės gaminamos elektros kaina, įvertinant grąžą, nebūtų per didelė našta vartotojams. Čia didelę reikšmę turi jėgainės eksploatacijos trukmė, dabartiniu metu ji planuojama 60 metų. Kompanijos, statančios branduolinę jėgainę, turi numatyti jų verslo rinkos augimą, eksploatacinę riziką, susijusią su jėgainės dydžiu (galingumu), sudėtingumu, jos statybos trukmę bei galutinės produkcijos kainos ir investicijų grąžos neapibrėžtumą. Statybos kaštai sumažėja, jeigu tokia pati elektrinė statoma nebe pirmą kartą.

Kalbant apie Lietuvos perspektyvas, kieno pavyzdžiu galėtume sekti mes?

Ignalinos atominė elektrinė turi nemažai infrastruktūros, kurią puikiai galima pritaikyti naujos atominės elektrinės statybai. Šiuo požiūriu ją galima būtų palyginti su JAV Calvert Cliffs atomine jėgaine, kurioje nuspręsta pastatyti dar vieną bloką, prancūzų reaktoriaus pagrindu, prie esamų, sukūrus bendrą JAV-Prancūzijos įmonę „UniStar Nuclear“. Taigi naujo reaktoriaus galingumas 1600 MWe, bloko kaina 6875 milijonai JAV dolerių t.y. apytikriai 4300 JAV dolerių / kWe. Finansavimas – 80% kreditas su federaliniu garantu ir 20% akcijos. Tai rodo didelį federalinės valdžios rūpestį. Visi šie pateikti įvertinimai atlikti JAV sąlygomis.

Štai Europos prognozės branduolinėms elektrą generuojančioms technologijoms pateiktos Eurelectric pranešime (2007 birželis):

2005 m.

2373 eurai/kWe

4,3 euro-ct/kWh

14,85 Lt-ct/kWh

2030 m.

2474 eurai/kWe

4,7 euro-ct/kWh

 

2050 m.

2424 eurai/kWe

4,9 euro-ct/kWh

16,92 Lt-ct/kWh

Vertinat, kad investicija 2400 eurai/kWe, tai ketinant statyti 1600 MWe bloką, jo kaina siektų 13,3 mlrd. Lt, tai 17% mažiau nei amerikiečių vertinimu.

Visgi svarbiausias rodiklis – vienos kilovatvalandės gamybos kaina, kuri yra pakankamai neapibrėžta, tačiau daugeliu atvejų manoma, kad ji turėtų būti apie 14 – 16 Ltct/kWh. Tai patvirtina ir paskelbti Europos komisijos duomenys 2007 metų pabaigoje. Be to, jie teigia, kad ši kaina išsilaikys ir iki 2030 m. Panaši vienos kilovatvalandės kaina pateikiama ir 2004 m. prof. J.Gylio ir bendradarbių mokslo tiriamajame darbe „Branduolinės energetikos naudojimo Lietuvoje tęstinumo studija“. Anksčiau nurodytoje Europos Komisijos „vizijos ataskaitoje“ nurodoma vienos elektros energijos kilovatvalandės gamybos kaina 4,0-4,5 euroct/kWh iki 2030 metų, lietuviškais centais būtų apie 14-16 Ltct/kWh.

Branduolinė ir alternatyvi energija: jų vieta XXI a. pasaulio energetikos sistemoje

Autorius: Gediminas Adlys, Kauno Technologijos Universitetas, Fundamentaliųjų mokslų fakultetas, Fizikos katedra

Didžioji dalis pasaulio energijos, įskaitant elektros energiją, yra gaunama deginant organinį kurą. Bet kokio organinio kuro deginimas gamina šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Visi supranta, kad šių dujų emisiją būtina mažinti. Paprasčiausias būdas - naujiems pajėgumams naudoti tokias elektros gamybos technologijas, kurios neskleistų tokių dujų.

Tarp dažniausiai minimų yra branduolinė energetika ir atsinaujinantys energijos šaltiniai. Šiuo metu 33 pasaulio valstybių atominėse elektrinėse veikia 439 branduoliniai reaktoriai, o dar 33 yra statomi. Atominės elektrinės pagamina maždaug trečdalį Europos Sąjungos elektros energijos. Maždaug tiek pat pagaminama anglis deginančiose elektrinėse, o 20 % - gamtines dujas deginančiose elektrinėse.

Deginant organinį kurą (anglis, gamtines dujas, naftos produktus), Europos Sąjungos šalyse pagaminama daugiau kaip pusė visos elektros energijos. Tuo tarpu atsinaujinantys šaltiniai užima tik septintadalį. Todėl toks didelis dėmesys skiriamas atsinaujinantiems šaltiniams. Iš jų hidroenergijos indėlis 2006 metais sudarė 9,2 %, vėjo energija - 2,4 %, biomasė - 2,7 %, Saulės energija - 0,074 %, geoterminės energija 0,2 %.

Lietuvoje nuo senų laikų naudojama biomasė (malkos, durpės, spaliai, šiaudai), vėjas ir vanduo suko malūnų girnas ir kitų to meto technologinių įrenginių mechanizmus. Lenkija turi dideles anglių atsargas, o Estija - degiųjų skalūnų. Tokį kurą deginant elektrinėse, šiose valstybėse pagaminama per 90 % elektros energijos, tačiau nemažai išskiriama ir anglies dioksido (CO2), laikomo pagrindiniu pasaulinio atšilimo kaltininku. Todėl ir Estija, ir Lenkija taip pat pasuko link branduolinės energijos. Vokietija turi anglių atsargų ne mažiau 300 metų. Šis kuras elektros energijos gamybos balanse sudaro 42 %. Dažnai pavyzdžiu laikoma Danija. Joje net 54 % elektros energijos gaminasi, degindama akmens anglis ir teršdama atmosferą anglies dvideginiu ir kitais teršalais. 21 % sudaro gamtinių dujų deginimas ir tiek pat - atsinaujinantys energijos šaltiniai. Nei Lietuva, nei Latvija nenaudoja anglių deginimo elektros gamybai, todėl yra daug ,,švaresnės". Lietuvos ,,švarumą" užtikrina branduolinė energija, o Latvijos - hidroenergija.

Anglis ir dujos

Anglimis kūrenamos elektrinės ir atominės elektrinės yra didelės galios, kuri siekia tūkstančius megavatų. Kuo didesnė galia, tuo pigesnė kilovatvalandė. Šių elektrinių gaminama elektros energija yra pigiausia. Be to, jos gamina elektros energiją nepertraukiamai. Ši savybė yra vadinama bazinės apkrovos savybe. Tai bet kokios elektros tiekimo sistemos pagrindas.

Organinio kuro degimas yra cheminis procesas, kurio metu išsiskiria šiluma. Šilumokaityje vanduo paverčiamas garu, kuris suka turbiną, sujungtą su elektros generatoriumi, gaminančiu elektros energiją. Esant optimalioms darbinėms temperatūroms, pilnasis garo energijos vertimo į elektros energiją efektyvumas yra maždaug 35 - 40 %. Tai garo ciklo naudojimo savybė, nepriklausomai nuo to, ar tai anglimis kūrenamos elektrinės, ar branduolinį kurą naudojančios atominės elektrinės.

Gamtinės dujos yra švaresnės negu anglys. Gamtinių dujų elektrinės gali būti mažesnės galios - šimtų megavatų eilės. Tai leidžia pastatyti elektrinę ir su mažesnėmis investicijomis. Tai labai patrauklu verslininkams. Tačiau gamtinės dujos turi ir trūkumų. Kaip ir kiekvienas deginamas kuras, jos išskiria daug anglies dvideginio. Gamtinių dujų rezervai yra daug mažesni negu anglių. Didelis poreikis, susijęs su ribotomis gavimo galimybėmis ir palyginti menkais ištekliais lemia nepastovias kainas, kintančias ir dėl politinių priežasčių. Ypač tai aktualu Lietuvos sąlygomis. Dujinių elektrinių pasirinkimas silpnina energetinę nepriklausomybę. Be to, gamtinės dujos yra geras kuras individualiam šildymui bei puiki žaliava chemijos pramonei, todėl jų naudojimas elektrai gaminti laikomas labai prastu vertingo produkto panaudojimu.

Hidroenergetika

Hidroenergija yra plačiai naudojamas atsinaujinantis energijos šaltinis. Tokiu būdu pagaminama maždaug 2 % viso pasaulio energijos. Hidroenergija turi daug patrauklių savybių. Elektros gamybos metu nesusidaro nei CO2, nei kiti teršalai. Išskyrus užsitęsusių sausrų laikotarpį, hidroelektrines galima laikyti bazinės apkrovos elektrinėmis. Tokios jos yra Skandinavijoje. Vienos kitas darniai papildydamos hidroelektrinės ir atominės elektrinės Švedijoje sudaro bazinės apkrovos elektrinių pagrindą. Jų indėlis maždaug lygus: atominių elektrinių 46 %, o hidroelektrinių - 52 %. Norvegai dėl savo palankaus reljefo, hidroelektrinėse pagamina net 97 % elektros energijos. Jiems nereikia kitų atsinaujinančių šaltinių.

Tačiau hidroenergija turi ir trūkumų. Dauguma tinkamų upių Europoje jau turi užtvankas. Todėl tolesnė hidroelektrinių plėtra yra labai sudėtinga. Naujai statomoms hidroelektrinėms taikomi labai griežti aplinkosauginiai reikalavimai. Pagrindinė priežastis - dideli žemės plotai, kurie užliejami formuojant vandens baseiną. Dėl pasikeitusio požiūrio šiais laikais pastatyti Kauno hidroelektrinę ar Antalieptės hidroelektrinę būtų neįmanoma. Latvijoje pastatytos trys hidroelektrinės ant Dauguvos upės nuskandino daug kultūrinių ir istorinių objektų, o kova prieš ketvirtos - Daugpilio hidroelektrinės statybą buvo Latvijos Tautos fronto veikėjų krikštas.

Vėjas

Vėjas yra kitas atsinaujinančios elektros energijos šaltinis, kuriam ypač didelis dėmesys skiriamas dabar. Nepaisant to, jo indėlis į elektros gamybą yra labai mažas. Vėjo energetika turi keletą svarbių privalumų. Vėjas gamina švarią elektros energiją, nes nesukuria CO2 bei kitų kenksmingų teršalų. Tačiau vėjas nepučia pastoviu greičiu. Jei jis yra per silpnas ar per stiprus, pagaminama nedaug elektros energijos. Didelė moderni vėjo jėgainė pagamina vidutiniškai 35 % elektros energijos nuo savo maksimalios projektinės galios. Šis 35 % galimas naudingumo koeficientas reiškia, kad siekiant turėti 1000 MW galios elektros energijos, reikia turėti 3000 MW vėjo jėgainių parką. Dėl vėjo nepastovumo visada reikia turėti kitų tipų dirbančias rezervines elektrines staigiam energijos trūkumui užkamšyti. Tokie atvejai dažnai fiksuojami Vokietijos elektros tinkluose, į kuriuos įjungta daug vėjo jėgainių. Kitas didelis vėjo jėgainių trūkumas yra tas, kad perteklinę energiją, pagamintą esant optimalioms vėjo sąlygoms, sunku ir brangu kaupti, kad vėliau būtų galima naudoti, kai vėjas silpsta arba dingsta. Elektra yra naudojama jos gamybos metu.

Dar vienu trūkumu laikomas labai mažas vėjo energijos intensyvumas, palyginus su energijos išsiskyrimo intensyvumu anglių ar gamtinių dujų kūrykloje arba atominės elektrinės reaktoriuje. Todėl dideliam energijos kiekiui pagaminti reikia daug vėjo jėgainių, išdėstytų dideliame plote. Todėl Danijoje į akis krinta ne anglių krūvos prie šiluminės elektrinės, bet daug dideliame plote išdėstytų vėjo jėgainių, nes jos pagamina tik nedidelę dalį elektros energijos. Laikoma, kad moderniam miestui su 600 tūkstančių gyventojų reikia 2400 MW galios elektros šaltinių. Tokiam poreikiui patenkinti, priimant optimistinį 40 % naudingumo koeficientą, reikėtų kelių tūkstančių vėjo jėgainių išdėstytų plote, kelis kartus didesniame už paties miesto plotą. Anglimis kūrenant metams pakaktų stadiono dydžio tūrio, o atominei elektrinei - sunkvežimio branduolinio kuro.

Vėjo jėgainės triukšmingos ir kelia pavojų paukščiams. Tai pat jos darko kraštovaizdį. Vėjo jėgainių aukštis siekia šimtą metrų, o mentės ilgis - 50 metrų, Tai aukštesni statiniai už mums įprastas bažnyčias. Sakoma, kad modernios vėjo jėgainės sukelia grožio pojūtį jų konstruktoriams ir savininkams, tačiau dauguma gyventojų jas vertina kaip nepatrauklų, akį rėžiantį svetimkūnį. Išvardintos savybės rodo, kad vėjo jėgainių laukia labai dideli, o gal net ir neįmanomi iššūkiai, norint, kad jos pakeistų bazinės apkrovos elektrines. Manoma, kad geriausiai tinkantis vėjo jėgainių vaidmuo yra piko energijos gamyba, esant dideliam energijos poreikiui tam tikru paros metu arba vasaros ir žiemos kritiniais laikotarpiais. Laikoma, kad daugiau gaminti vėjo jėgainėse kaip 10 % elektros energijos yra netikslinga, nes dėl vėjo greičio nepastovumo tai destabilizuotų nacionalinės elektros sistemos darbą.

Saulė

Saulės energija elektros energijos gamybai, kaip ir vėjo, nėra plačiai naudojama. Nepaisant to, saulės energija dažnai minima kaip patraukli alternatyva organiniam kurui. Dabartiniu metu kruopščiai padaryti fotovoltiniai elementai paverčia maždaug 10 % krintančios dienos šviesos energijos į elektros energiją. Saulės energijos trūkumai yra panašūs į vėjo jėgainių trūkumus. Akivaizdu, kad Saulė ryškiai šviečia tik dienos metu ir kai nėra debesų. Todėl nėra galima bazinės apkrovos energijos gamyba, nes nėra paprasto būdo, kaip kaupti perteklinę energiją dienos metu, kad būtų galima panaudoti nakties metu.

Be to, saulės spinduliuotės intensyvumas Žemės paviršiuje yra labai mažas, palyginti su anglių pakuroje arba reaktoriaus aktyviojoje zonoje esančiu energijos intensyvumu. Todėl reikalingas didelis saulės baterijų plotas, siekiant pagaminti didelį elektros energijos kiekį. Norint elektra aprūpinti miestą, reikia to miesto dydžio fotovoltinių baterijų ploto. Galiausiai, saulės įrenginių generuojama elektra yra labai brangi. Priežastis ta, kad reikia labai daug medžiagų padengti tą plotą. Šių medžiagų gavybos, transportavimo ir gamybos kaina yra didelė. Tačiau saulės energiją labai verta naudoti namų ūkyje ar komerciniuose pastatuose. Šioje srityje jos indėlis gali būti esminis ir yra palaikytinas.

Branduolinė energetika

Branduolinė energija skirstoma į sintezės ir dalijimosi energiją. Sintezės energijai pranašaujama didelė ateitis, tačiau tik po ilgų technologinių ir mokslinių tyrimų ir kūrimo dešimtmečių. Dabartinė branduolinė energija yra pagrįsta urano 235U ir kitų sunkiųjų branduolių dalijimu. Analizė rodo, kad ši energijos forma yra vienu iš praktinių elektros gamybos be CO2 emisijos sprendimų.

Galime pasidžiaugti, kad Lietuva kartu su Latvija, Estija ir Lenkija pasirinko jau patikrintą branduolinės energetikos kelią gaminti bazinės apkrovos elektros energijai. Tą patvirtino ir Baltijos kelio dvidešimtmetį minėti susirinkę premjerai. Tai sunkus uždavinys, tačiau garbingas, tolygus Baltijos kelio pakartojimui tolesnės, dabar jau energetinės nepriklausomybės stiprinimo reikale.

Jau daug nuveikta. Praktiškai atlikti būtini paruošiamieji darbai naujos atominės elektrinės statybai. Parinkta statybos vieta su tinkama infrastruktūra. Gražus Visagino miestas jau laukia naujųjų statytojų. Egzistuoja gerai sukomplektuotos priežiūros tarnybos (Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Radiacinės saugos centras), mokslinės techninės paramos centrai (KTU, LEI, FI). Kauno technologijos universitete ir Vilniaus universitete studijuoja gausus gabių jaunuolių būrys, pasirinkusių ne emigraciją, o branduolinės energetikos specialistų kelią, užmegzti ryšiai su Vakarų branduolinių tyrimų centrais. Nedidelei valstybei tai labai daug. Tokio potencialo iššvaistymas būtų tolygus milijardų vertės valstybiniam nusikaltimui.

 

Ekspertai apie gyventojų saugos užtikrinimą

Atominės elektrinės saugumo ir civilinės saugos aspektai

Atominės elektrinės saugumo ir civilinės saugos klausimai aktualūs kiekvienam mūsų visuomenės nariui. Ar mums pateikiama pakankamai informacijos branduolinės saugos klausimais, kokia yra civilinės saugos struktūra mūsų šalyje, kaip reikėtų elgtis avarijos atominėje elektrinėje atveju? Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos Gyventojų apsaugos ir planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Stasys Stasiūnas ir Visuomenės informavimo skyriaus vyriausioji specialistė Laura Valauskienė.

Ką reiškia valstybei ir visuomenei atominės elektrinės saugumas?
S. Stasiūnas: Tai visų pirma paties objekto ir ten dirbančio personalo saugumo užtikrinimas. Bet kokioje veiklos srityje dirbdami žmonės rūpinasi savo veiklos saugumu, ypač tokiose srityse, kur neatsargumas ar klaida gali brangiai kainuoti. Tenka pripažinti, kad ir visuomenė visais laikais rūpinosi savo saugumu plačiąja prasme. Vienas iš saugumo garantų – visiškas energetinių poreikių patenkinimas, suteikiantis visuomenei saugumo, pasitikėjimo, visavertiškumo jausmą. Žinome, kad valdoma branduolinė reakcija – didžiulis energijos šaltinis. Todėl branduolinio objekto saugumas valstybei ir visuomenei reiškia žymiai daugiau nei tik objekte vykdomos veiklos saugumą.

Kaip kito civilinės saugos struktūra mūsų šalyje, kaip ji formavosi ir kokias funkcijas atlieka?
S. Stasiūnas: Civilinė sauga susiformavo turėdama ankstesniais laikais gyvavusios civilinės gynybos pagrindus – tai ir specialistai, ir dalyko išmanymas, ir metodinė medžiaga. Per pastaruosius keliolika metų buvo perimta vakarietiška patirtis. Šiuo metu pagrindinė civilinės saugos veiklos sritis – planuoti, organizuoti ir koordinuoti valstybės pasirengimą veiklai ekstremalių situacijų atveju.

Kokios jūsų tarnybos funkcijos incidento Ignalinos atominėje elektrinėje atveju?
S. Stasiūnas: Pagrindinės funkcijos – koordinuoti valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmus, užtikrinti pavaldžių įstaigų numatytų funkcijų ir užduočių vykdymą, likviduojant avarijos padarinius už branduolinio objekto ribų bendrosios avarijos atveju. Bet tai nereiškia, kad bus atsisakoma talkinti objekto personalui.

Kas informuoja visuomenę apie situaciją Ignalinos AE?
S. Stasiūnas: Yra nustatyta konkreti schema, pagal kurią bus informuojama visuomenė. Pagal šią schemą informacija pasiekia mūsų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą.

1 pav. Pirminės informacijos apie branduolinę avariją pateikimo visuomenei schema

Kokia informacija žmogus turi tikėti, pasklidus gandams apie Ignalinos AE įvykusią avariją?
S. Stasiūnas: Oficialiai pateikiama informacija. Net lankstinukuose rašoma, kad išgirdus kaukiančias sirenas būtina įsijungti valstybinę radijo ar televizijos programą ir išklausyti pranešimus, kaip toliau elgtis konkrečios ekstremalios situacijos atveju.

L. Valauskienė: Mūsų departamentas neužsiima nei gandų skleidimu, nei jų neigimu. Kalbant apie konkretų atvejį – „antį“ dėl avarijos Sankt Peterburgo atominėje, mes sutikslinome informaciją su atitinkamomis Rusijos institucijomis, VATESI, Radiacinės saugos centru. Nė viena iš šių tarnybų nepatvirtino šio fakto.

Ar mūsų šalyje yra sukurta visuomenės švietimo atominės energetikos, su ja susijusių pavojų ir elgesio avarijos atveju klausimais sistema ir kas joje dalyvauja?
S. Stasiūnas: Civilinės saugos pagrindų mokoma Nemenčinėje, Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Civilinės saugos mokymo centre. Čia mokomi valstybės ir savivaldybių institucijų, ūkio subjektų, mokymo įstaigų vadovai, juos pavaduojantys asmenys, apskričių ir savivaldybių civilinės saugos darbuotojai. Žemesnio lygmens specialistai mokomi apskričių viršininkų administracijos Civilinės saugos ir Mobilizacijos departamentų Parengimo skyriuose. Į visas civilinės saugos pagrindų mokymo programas įtrauktos paskaitos apie radiaciją ir Černobylio avarijos patirtį. Tačiau civilinės saugos mokymo procese paskaitos apie atominę energetiką iš bendro parengties ekstremalioms situacijoms konteksto neišskiriamos.

L. Valauskienė: Civilinės saugos mokymo centras užsiima visuomenės švietimu civilinės saugos klausimais. Tai plati sritis, kuri apima visas valstybės institucijas. Į mokymo programą įtraukta ekstremalių situacijų prevencija, pasirengimas nelaimėms, situacijų lokalizavimas, gaisrų gesinimas.

S. Stasiūnas: Prieš keletą metų civilinės saugos specialistai diskutavo apie tai, kaip pagerinti visuomenės žinias apie civilinę saugą. Ar pakanka tik gerinti mokymo ir švietimo kokybę? Bandyta net diferencijuoti atskirus dalykus ir apibrėžti, ką, pavyzdžiui, įmonės vadovas turi žinoti, išmanyti ir mokėti, išklausęs civilinės saugos pagrindų kursą. Nuspręsta, kad žmogus sąmoningai turi siekti žinių. Išmokyti per trumpą laiką civilinės saugos neįmanoma. Galima tik pateikti informaciją, ar pasakyti, kur ją galima gauti.

L. Valauskienė: Visuomenės švietimas vyksta nuolat. Kiekvienas pavojingo objekto veiklos vykdytojas turi parengti informaciją apie pavojingą objektą, veiklą jame, kaip apsisaugoti avarijos atveju, kaip elgtis žmonėms. Atsakingieji asmenys privalo išplatinti tą informaciją. Ignalinos AE irgi turėtų informuoti visuomenę apie kiekvieną pasikeitimą.

Kokiu būdu tai turi būti atlikta?
L. Valauskienė: Per žiniasklaidą, platinant atmintines, knygas, brošiūras. Kiekviena savivaldybė privalo informuoti savo gyventojus, kaip jie turėtų elgtis nelaimės atveju. Tik gal ne visi tą daro. Aukščiausios valstybės institucijos yra parengusios planus, kurie reglamentuoja visuomenės informavimą.

Ką daryti, jeigu pasklido gandas apie įvykusią avariją?
L. Valauskienė: Pirmiausia reikia kreiptis į savivaldybę. Ji yra arčiausiai kiekvieno iš mūsų. Savivaldybės tarnybos teikia rekomendacijas, perspėja, kaip elgtis nelaimės atveju. Kiekvienoje savivaldybėje yra civilinės saugos specialistas. Žmonės turi žinoti, kad oficialią informaciją apie tokius incidentus teikia savivaldybė.

Kaip metams bėgant kito saugos technologijos, civilinės saugos metodai?
S. Stasiūnas: Technikos pažanga, ypač informacinės technologijos, neabejotinai turėjo reikšmės pažangai ir civilinės saugos srityje. Civilinės saugos suvokimui reikšmės turi ir pakitę socialiniai santykiai visuomenėje. Kalbant konkrečiai apie branduolinę energetiką, branduolinės ir radiacinės saugos tobulinimui turėjo įtakos Černobylio avarijos patirtis.

L. Valauskienė: Dabar iš esmės pasikeitė požiūris į informavimą. Sovietiniais laikais informacija buvo dozuojama arba jos išvis nebuvo. Šiais laikais informacijos nepaslėpsi. Todėl laikomasi principo nemeluoti, sakyti, kaip yra, teikti visuomenei kuo daugiau informacijos.

Ignalinos atominė elektrinė turi savo veiklos planą, kuriame labai svarbi vieta skirta visuomenės informavimui. Visos funkcijos yra reglamentuotos. Taip pat ir departamente rengiama nauja šios veiklos redakcija. Jeigu įvyktų avarija atominėje elektrinėje, visuomenei nedelsiant būtų apie tai pranešta. Kaip informaciją gautų visuomenė ir žiniasklaida, matyti pateiktoje schemoje.

P.S. Informacija apie radiacinę situaciją šalyje teikiama interneto svetainėje
http://193.219.133.11/v3/index.php?option=com_frontpage&Itemid=1